Savanaudiškos dizainerių mūzos

2020 10 27

Savanaudiškos dizainerių mūzos

Įprasta manyti, kad geriausi dizaineriai – vyrai. Galima ginčytis, galima sutikti. Tačiau net užgriuvus lavinai įrodymų, kad tik vyrai sugeba mus puošti, įtarumas niekur nedingsta: kodėl jie, juk tai nelogiška? Atsakymų į šį klausimą daug, bet pradžioje pakanka banalaus cherchez la femme: gal vyrai dizaineriai yra tokie šaunūs, nes jiems padeda moterys?

Jei tikėsime antikos mitologija, kostiumo dizainas dievų nedomino. Tačiau interneto tinkle rasime dešimtis opusų apie tai, kokios mūzos skatino kutiurjė karjeros šuolius. Mes irgi laikysimės žaidimo taisyklių: tebūnie tos įkvėpėjos su sparneliais. Nors mados kontekste žodis „mūza“ nieko nesako. Taip gali būti vadinama žinoma aktorė, ekrane vilkėjusi dizainerio švarką, ar menininko draugė, gavusi porą dienų panešioti jo suknelę; jam imponuojanti moteris – garsi bent tiek, kad spauda atkreiptų dėmesį į jos tualetus, ar – geras modelis, kuriam tinka net kailio šortai. Taip vadinamos damos, nepajudinusios nė piršto, kad jų vyrai pakiltų hierarchijos laiptais, ir tikros mecenatės, investavusios į menininkus, juos rėmusios. Todėl sąžiningai įspėjame: šis rašinys – ne apie mistines mūzas, o apie moteris, iš tiesų lėmusias dizainerių sėkmę.

Niujorke žaibiškai išgarsėjusio ženklo „Sies Marjan“ dizaineris olandas Sanderis Lakas neslepia turintis tuntą draugių ir jas vis tardantis – ko jos norėtų, kad atrodytų gražios ir geidžiamos: kokie turėtų būti siluetai, audiniai, spalvos, raštai. Tos jo bičiulės – mūzos, ar – ne? Tūkstantmečio kartos atstovai gal net nėra girdėję tokio žodžio, o ir Lakas su bičiulėmis bendrauja ne tam, kad pakiltų ar pralobtų. Jis tiesiog blaiviai vertina situaciją: kad įtiktum moteriai, reikia žinoti, ko jai reikia. Daug šimtmečių vyrai tikėjo, jog seksualumas yra mados alfa ir omega, kol neatėjo niūrūs #MeToo laikai, kai patraukli moteris tarsi tapo provokatore ar prievartautojui pataikaujančia auka. Nors jos noras kerėti visada buvo pagrečiui su pastangomis laikyti atstumą: gundyti, bet ir kurti iliuziją, kad ji ne taip jau lengvai užkariaujama...

Pradžioje – stereotipai. Garsiausias visų laikų „dizainerio ir mūzos“ tandemas – Hubert’as de Givenchy ir Audrey Hepburn. Jis sukūrė mažą juodą suknelę filmui „Pusryčiai pas Tifanį“, ji per tai išgarsėjo kaip stiliaus ikona. Abu suprato, kad dviese lengviau užkariaus pasaulį. Daug metų dizaineris kūrė kolekcijas turėdamas omenyje konkrečią moterį – Audrey, o aktorė atsidėkodavo nuolat minėdama jo vardą – ir klausiama, ir neklausiama. Iki jos Givenchy buvo niekas, o, padedamas Hepburn, tapo brendu. Audrey irgi neliko nuskriausta: turėti milijonus stiliaus sekėjų kartais labiau apsimoka, nei važinėti į Kanus, juolab tie vaidmenys – loterija: buvo, buvo ir staiga – nebėra. Po „Pusryčių pas Tifanį“ charizmatiškoji Audrey vaidino tik vienuolikoje filmų, tarp jų kartais būdavo net dešimties metų pauzė. Ir šiandien ji linksniuojama tik kaip stiliaus ikona, tarsi net nebūtų buvusi aktorė... Dabar Givenchy ir Hepburn tandemą pavadintume sėkmingu reklamos projektu. Antikos mūzos tokių terminų nežinojo.

Kiek kitokia situacija buvo su Pierre’u Cardinu ir aktore Jeanne Moreau, kuri mėgo sakyti, kad vyrą pažinsi tik su juo permiegojusi. Gražuolė intelektualė, turėjusi dešimtis geidžiamiausių planetos vyrų, taip pasitikėjo savimi, kad žinią, jog Cardinas nemyli moterų, tiesiog praleido pro ausis. Aktorė ilgą laiką samdė detektyvus, kad sektų kiekvieną dizainerio žingsnį, informuodavo, ką jis mėgsta, kur būna ar žada skristi. Ir vieną dieną Moreau „atsitiktinai“ tapo Cardino kaimyne: apsigyveno tame pačiame viešbutyje, gretimame kambaryje. Gal dizaineris buvo biseksualus ir neatsispyrė gražuolės kerams, o gal suprato, kad Dievas pasiuntė karvelį: į Paryžių jie grįžo jau kaip pora.

Šešerius metus mados kūrėjas ir jo mūza porino apie aistringas naktis ir beribę meilę. Tačiau Cardinas aktorei nesipiršo, juodu negalvojo apie vaikus ir bendrą ateitį. O ir jų gyvenimas buvo kažkoks parodomasis. Neliko nė vienos namų albumo nuotraukos – tik fotosesijos su medijų herojais – moderniais, stilingais, išpuoselėtais Pierre’u ir Jeanne... Ką atnešė tie šešeri metai, jei tai buvo ne meilė? Moreau sutaupė milijonus frankų, nes nieko nemokėjo už haute couture tualetus, o anksčiau nežinomas Cardinas tapo svajonių dizaineriu, nes jo drabužiai puošė žvaigždę. Kai jie išsiskyrė, vyrui nebereikėjo reklamos. Net maestro parašas ant banalaus tušinuko šimteriopai pakeldavo pastarojo vertę.

Jacqueline Kennedy Onassis ne tik pati tapo stiliaus ikona, bet ir išgarsino Olegą Cassini. Kažin ar neironizavo mados ekspertė Suzy Menkes rašydama: „Tu, Olegai, visada liksi mados istorijoje kaip dizaineris, sukūręs neblėstantį Pirmosios ledi įvaizdį.“ Kas, jei ne Menkes, žinojo tikrąją padėtį: JAV prezidento žmonos amerikiečių mada nėmaž nejaudino. Ji, pripažindama tik prancūzus, užvertė Cassini paryžietiškais žurnalais ir pirštu parodydavo, kokio švarko nori ir su kokiu sijonu jį derinti. Tačiau Jacqueline buvo ypatinga moteris, tad visi drabužiai tapdavo savito jos stiliaus pavyzdžiais. Kažkodėl niekas Pirmosios ledi nevadina Cassini mūza, nors šiuo atveju tiktų net superliatyvai mega ar super. Mat anksčiau filmams kostiumus kūręs dailininkas išaugo iki elitinio ženklo savininko, ir jo nagų lakas, lagaminai ar padangos klientams tapo tauresni, stilingesni, patikimesni už kitus panašius produktus...

Keista, bet tik po keliasdešimties metų mados profesionalai suprato, kaip aukštai garsi moteris gali pakelti jų reitingus. Ypač tuo naudojamasi dabar. Olivier Rousteingas („Balmain“) nebūtų padaręs karjeros be Kim Kardashian: jos barokinis kūnas ir atitinkami drabužiai pritraukė į mados namus galybę klienčių iš Azijos. Niekas nemanė, kad „New Balance“ sportbačiai kuo nors geresni už kitą avalynę, bet jų gamintojai dovanojo keletą porų Rihannai, ji kartą kitą pavaikščiojo – ir šie batai tapo gatvės mada. Arba kaip prasidėjo athleisure stilius? Kendall Jenner, Gigi Hadid, Bella Hadid ir Hailey Baldwin pasirodė su „Adidas“ treningais ir „Vetements“ džemperiais: to pakako, kad visi padarytų išvadas, jog sporto drabužiai skirti ne sportui, o gatvei. Bet į šią mūzų kategoriją geriau nesigilinti, nes į sąrašą teks įtraukti dešimtis influencerių, blogerių, modelių ir kitų gražių mergaičių.

Savaime suprantama, graži moteris įkvepia minią ir menininką. O kada nors teko girdėti, kad mūza būtų vadinama auklė, kuri vaikystėje dizaineriui sekė pasakas? Visai tikėtina, jog ji formavo vaiko ateitį. Na, taip, auklė – menamas personažas. Bet daugybė močiučių, mamų ir tetų gali teisėtai pretenduoti į mūzų statusą. Jau vien dėl to, kad nekalė vaikui į galvą, jog berniukai nesiuva suknelių, jie žaidžia su mašinytėmis ir šautuvais. Jei tėvai būtų baudę Jeaną Paulį, kai šis savo meškiukui pasiuvo korsetą su kūginiais kaušais (deja, ne Madonna buvo pirma tokio korseto savininkė), Gaultier galėjo tapti buhalteriu. Ir pasaulis be jo kūrinių būtų pilkesnis.

Domenico Dolce ir Stefano Gabbana visada buvo aršūs 90–60–90 matmenų šalininkai, nes jų mamų ir tetų aplinkoje moteris be styrančių krūtų ir plačių klubų buvo laikoma arba ligone, arba bekraite. O kad būtų apsisaugota nuo konkurenčių, prireikdavo „sunkiosios artilerijos“: korseto su kyšančia iš po jo juoda liemenėle, dirželių prilaikomų kojinių ir kitų afrodiziakų. Todėl ligi šiol net anoresiški „Dolce & Gabbana“ modeliai atrodo kaip seksualios Sicilijos moterys, kurioms gimdyti ir maitinti kūdikius – vienas juokas. Iš savo giminės moterų įkvėpimo sėmėsi labai drovus Azzedine’as Alaïa. Michaelas Korsas ne kartą kalbėjo, kad vienintelė jo mūza – mama. Raudono kilimo karalius Brandonas Maxwellas irgi neslepia, kad kiekviena moteris jam primena mamą ir kuria tai, kas patiktų jai.

Sakoma, kad Christianas Dioras turėjo net keliolika mūzų. Dizainerį supo princesės, prezidentų žmonos, aktorės, gražiausios ir stilingiausios prancūzės. Logiška kai kurioms jų skirti įkvėpėjų vaidmenį, juolab kiekviena atvesdavo Diorui šimtus naujų klienčių. Tačiau ką žinome apie Diorą? Tik jo „New Look“: siauras talijas ir plačius sijonus, kurie kartasi paglemždavo net 24 metrus medžiagos ir dėl to skurdžiais pokario metais tapo visų moterų svajone. Tačiau „New Look“ idėja kilo ne medituojant: dizainerio mama Madeleine Dior buvo tikra, kad moters sėkmės garantas – platūs klubai ir vapsvos talija: atitinkamai liemenį reikėjo susiaurinti, o žemiau esančiai kūno daliai skirti daug audinio.

Kad „Christian Dior“ išliktų, kai jo korsetai modernias moteris ėmė varginti, prireikė dar vienos sparnuotos damos. Tik neaišku, kam skirti tą garbę: jo močiutei Martin, išmokiusiai anūką tikėti burtais ir visokia velniava, ar madam Delahaye – ją dizaineris samdė kaip asmeninę magę. Aišku, šioji nebuvo ekstrasensė, bet turėjo gerą skonį ir stiliaus jausmą. Tad dauguma Delahaye prognozių didino mados namų pajamas, o Dioras šventai tikėjo, kad jo magė naktimis rymo prie krištolo rutulio ar tyrinėja žvaigždžių padėtį...

Visai kitas variantas – moterys, išties vertos mūzos vardo. Pirmoji šiame sąraše būtų mados ekspertė Isabella Blow: ekscentriška dama, ignoravusi madą, bet ieškojusi drabužių, kurie kurtų istoriją, dar geriau – dramą. Blow uoslė buvo neįkainojama: net amerikiečių „Vogue“ vyriausioji redaktorė Anna Wintour ja pasikliovė labiau nei nuojauta. Isabella užsakė porą niekam nežinomo Philipo Treacy skrybėlių savo vestuvėms, o vėliau suvedė vaikiną su Karlu Lagerfeldu. Ir jau pirmoji „Chanel“ mados namams pasiūta Treacy skrybėlė pateko į „Vogue“ viršelį: 23 metų skrybėlininkui tai buvo neįkainojama reklama. Jį mikliai apgulė Askoto damos, dėl jo varžėsi didieji Paryžiaus mados namai.

Nesigilinsime, kaip Blow išgarsino Husseiną Chalayaną, Julieną Macdonaldą ir kitus dabar klestinčius dizainerius. Bet vienintelis Treacy suprato, kam dėkoti už savo sėkmę. Kiti nebuvo tokie jautrūs. Ir didžiausias Blow atradimas – Alexanderis McQueenas – jos neminėdavo. Nors būtent ji (anaiptol ne turtuolė) nupirko visą debiutinę jo kolekciją ir, 1997-aisiais įkalbėjusi „Gucci“ įsigyti abejotinos vertės McQueeno ženklą, uždirbo jam pirmuosius milijonus. Blow sugalvojo, kad be tikro vardo (Lee) „Alexander McQueen“ skambės karališkiau; ji tol naudojosi pažintimis, kol dizainerio reitingai šovė į viršų kaip šampano kamštis. Bet tada liko už borto. Ir prasidėjo jos problemos: moteris vis dažniau kalbėdavo apie mirtį. Draugai tai vertino kaip Isabellos humorą (jis visada būdavo juodas), nors penki bandymai nusižudyti ir sulaužytos kojos (vienas iš bandymų buvo šuolis nuo tilto) buvo ne juokas. Galiausiai Blow išgėrė saują tablečių. O po trejeto metų nusižudė McQueenas, prieš tai keliose savo kolekcijose „kalbėjęs“ apie mirtį...

Kitų didžiųjų mūzų istorijos – ne tokios dramatiškos. Kai Michèle Lamy tekėjo už Ricko Owenso, visiems buvo aišku, kad tai – ne visai tikra santuoka. Dizaineris ją iškart įspėjo, jog yra gėjus, o ir nuotaka, 17 metų vyresnė už išrinktąjį, negalėjo tikėtis aistringos meilės. Tačiau jie tapo neišskiriami kaip Siamo dvyniai, ir Owensas žmonai nekabino sparnelių tik todėl, kad (cituojame dizainerį): „Mūzos... Šis žodis skamba kaip „pederastas“. O Michele yra mano dalis – pati geriausia.“ Lamy – išties fantastiška moteris: baisi kaip mirtis (auksiniais dantimis, tatuiruotais juodais pirštais, figūrą darkančiomis sukniomis), tačiau – teisininkė, muzikė, naktinių klubų savininkė, Venecijos bienalėje dalyvavusi menininkė. Negana to, ji kažkada kūrė madą ir savo ženklui „Lamy“ pasamdė Owensą. Šiandien jis – kultinė figūra, o Michèle nepretenduoja į laurus. Nors pats dizaineris pasakoja, kad, būdamas racionalus žmogus, be žmonos vaizduotės toli nenueitų.

2007 metais „Givenchy“ meno vadovas Riccardo Tisci apsilankė italų dailininko Paolo Canevari namuose Niujorke. Ketino aptarti bendrus reikalus, bet visą vakarą prakalbėjo su Canevari žmona. Ir tik išeidamas suprato, kad tai Marina Abramović – menininkė, kuriai jis meldėsi nuo studijų metų. Vėliau Tisci jai atsiuntė prašmatnią haute couture suknelę. Abramović dovaną įvertino. Surengė fotosesiją ir (tuo metu būdama Laose) su „Givenchy Couture“ pozavo po kriokliais. Prašmatnioji suknia virto draiskalais, o Abramović ir Tisci – neišskiriamais draugais.

Marinos spinta išpampo nuo Riccardo kostiumų, ji pati buvo įtraukta į „Givenchy“ reklamą ir šou. Dizaineris išgarsėjo kaip intelektualas, jo drabužiai tapo ne šiaip mada, bet konceptualiais objektais. Na, o menininkė pavertė jį performansų partneriu. Skandalingiausias jų (datuojamas 2011 metais) buvo plačiai paviešintas. Neva Marina klausia draugo: „Riccardo, sutinki, kad madą maitina menas?“ Tas neprieštarauja. „Tada mes tai parodysime vaizdžiai. Aš būsiu menas, tu – mada ir žįsi mano papą.“ Kadangi Abramović išties apsinuogino, o Tisci įsisiurbė į jos krūtį, triukšmo kilo daugiau nei per visus kitus Abramović performansus. Tačiau menininkė, niekada nesidrovėjusi nuogo kūno, savo veiksmus motyvavo paprastai: „Tarp mūsų – 28 metų skirtumas, bet mes maitiname vienas kitą.“

Kiti dizainerio ir mūzos tandemai – ne tokie įdomūs. Išskyrus nebent Yves’o Saint Laurent’o ryšius su draugėmis, kurie tarsi apibendrina visus minėtus atvejus. Jos buvo dvi – Loulou de la Falaise ir Betty Catroux. Pirmoji – bohemiška, išradinga, talentinga, kasdien keisdavusi įvaizdį, ne tik įkvėpdavo maestro, bet ir pati buvo kūrėja, dirbo jam.

Antroji visai nesidomėjo mada. Saint Laurent’as vadino ją savo sese ir atitinkamai bendravo: jiedu visur ėjo drauge, kartu apkeliavo pasaulį. Ir ne kūrybingoji Loulou, o madai abejinga Betty – maištinga, androginiška, turinti savo stilių – padėjo dizaineriui suprasti, kokia turi būti ateities moteris...

Populiarioji kultūra fetišizuoja mūzas – vien todėl, kad tas žodis vartojamas iš reikalo: kai neaišku, kaip pavadinti greta dizainerio esančią moterį, – įkvėpėja, partnere, pilkuoju kardinolu, reklamos veidu? Juolab kartais tai būna net ne moterys, o vaiduokliai. Dizainerį kuo puikiausiai gali išgarsinti kolekcijos, įkvėptos karalienės Kleopatros, raudonplaukių prerafaelitų pozuotojų, „Mulen Ružo“ vėjavaikių, paslaptingų Alfredo Hitchcocko kino damų. Jos kuo nors blogesnės už realias moteris? Tema lieka atvira: mūzos skraido aukštai – visų nepagausi, nesurūšiuosi pagal svarbą.

Tekstas – JULĖ ŠIURKUTĖ


Nemokamas pristatymas
Užsakymams nuo 40 Eur
Pagalba renkantis
24/7
Patogus atsiskaitymas
Internetu arba atsiimant